Isalkau eżerp ir lauko —
sugrauże viską Nemunas,
gal ir manę sućiulps ir istaśkys vaivorykstems.
Smulkutes, misingines yalandos palaukite —
dar as iś naujo noriu krikśtytis.
Ne man, ne man jau Nemunas.
Jis plauks ir plauks dar simtmecius,
kol nebeliks aukśtaićip pieyose yandens ne laśo.
ir as dar is akią śtai porą jurą iśmeciau —
lai teka jos i yakarus, lai neśasi.
Gal savo raumenis nuneśiu dar j Sachaliną,
o dusią pustersiu i debesis :
« gal kur dangun... ar j kitus efyrinius yasarnamius...»
Kokia baisi keliones mano linija —
skraidau ant priemiesćio su yarnomis
ir klausineju kaminus kas żernej dedasi.
TEOFILIS TILYYTIS
